Jūs esate čia

KAIP SĄMONINGAI IR AKTYVIAI GALIME DALYVAUTI ŠV. MIŠIOSE

Ar yra tekę kalbėtis, kai antra pusė neatsako? Ar šokti su žmogumi, kuris nejuda iš vietos? Ar sportuoti, kai komandos dalis tik žiūri ir stebi? Taip yra su liturgija – dalyvavimu Mišiose ir kitose apeigose. Gera dalis ta, kurią žmogus „gauna“, išsineša ir pats į ją kažką įneša. Žinoma, kartais nuobodu. Kartais apeigos vykdomos be ypatingo jautrumo, giesmės ar muzika nepatrauklios, o pamokslas tuščias. Daugelį šių apraiškų negalime pakeisti, tačiau įmanoma iš Mišių išeiti degančia širdimi. Ne viskas nuo žmogaus ar žmonių priklauso, nes Dievas veikia savo nuožiūra ir nėra šykštus. Kaip bažnyčioje jaučiasi žmonės, kuriems Mišios ar kitos liturginės apeigos vyksta sėkmingai ir duoda vaisių jų kasdieniniame gyvenime? David’o Philippart’o žurnale „U.S. Catholic“ (2004 m. birželis) minimi septyni Mišių lankytojų bruožai, įgalinantys juos pasisemti to, kas Mišiose švenčiama.
 
Įženk į slėpinį
 
Graikų kalba Bažnyčia (eklesia) reiškia Dievo surinktuosius. Tai nebūtinai artimi bičiuliai ar giminės, bet įvairiausi žmonės. Juos riša ne kraujas, o vanduo – Krikšto vanduo, kuris už kraują tirštesnis. Autorius pataria pakeliui į bažnyčią pažiūrėti į žmones, pasisveikinti, nusišypsoti, kad ir nepažįstamam žmogui – juk Jėzus po Prisikėlimo pasirodė nepažįstamu (iš karto neatpažintu) žmogumi. Galima ateiti anksčiau ir susikaupti, taip pat persižegnoti švęstu vandeniu ir prisiminti Krikštą. Jeigu bažnyčioje paruošta taurė ir indelis duonai, tai kartu su šiomis atnašomis įdedami šios savaitės vargai, pastangos, artimo meilės darbeliai, vaikučių pamokymas, rūpestis ligoniu, skriaudžiamo gynimas. Patariama sėsti priekyje, kad paskutiniai suolai liktų vėluojantiems, o suolo pakraščiai žmonėms su vaikučiais ar sunkiai vaikščiojantiems. Prieš einant į suolą nusilenkti Kristaus simboliui - altoriui. Sąmoningai pripažinti, kad Kristus yra tabernakulyje (Komunija nuo ankstyvesnių Mišių) ir tarp čia jo vardu susirinkusių.
 
Gyvai giedok
 
Daug balsų susiderina į vieną Kristaus Kūno balsą. Muzikantai, giedorius ir choras padeda bendruomenei giedoti – jie gi neatvyko pramogauti ar koncertuoti. Nepaprastai malonu kartu dainuoti šventėse, labai veiksminga kartu giedoti pamaldose. Tada skleidžiamas džiaugsmas liūdintiems, išreiškiamos viltys, troškimai, kartu dėkojama daug gyviau ir giliau negu tai būtų galima išreikšti kalbant.
 
Rūpestingai klausyk
 
Šiais laikais sunku vien tik klausytis, nes esame įpratę kartu matyti ir vaizdą. Ne visada lengva žiūrėti filmą ar serialą, tuo labiau nelengva klausytis pasakojimo iš Senojo Testamento ar pirmųjų krikščionių gyvenimo. Čia Krikštas suteikia malonę išgirsti Dievo žodį taip, kaip Jėzus atvėrė kurčiojo ausis. Kai atidžiai klausomės žmogaus, tai kūnu pasisukame į kalbančiojo pusę, nukreipiame žvilgsnį į jo akis, klausydamiesi ne tik ausimis, bet ir širdimi. Tas pats čia. Mus mylintis Dievas kalbina Bažnyčią. Kai Dievas kalba, dalykai keičiasi. Ne kiekvienas pamokslas žavingas, bet ir prastame pamoksle galima rasti gėrio grūdelį, o progai pasitaikius, kunigui ar diakonui geranoriškai galima patarti, kas pamoksle būtų geriau. Klausydamiesi nesistengiame visko suprasti, o leidžiame Šv. Rašto skaitiniui bei pamokslui mus kaip lietučiui paliesti, pagaudami tuos lašus, kurie mus paliečia, nekreipdami dėmesio į kitus. Galima ir vieną kitą sakinį visai savaitei atsiminti, pvz., psalmės atliepimą.
 
Ubagauk
 
Po pamokslo skaitoma visuotinė arba tikinčiųjų malda. Pirmykštėje Bažnyčioje tik krikštytieji galėdavo būti patalpoje, kurioje buvo skaitomi, sakomi ar giedami prašymai, nukreipti į Dievą. Kai išgirstame šūksnį „Gelbėkite, padėkite“, atkreipiame dėmesį, nes mūsų akys ir širdys nukrypsta į tuos, kuriems reikia pagalbos. Ir suvokiame, kad patys esame atsakymo į mūsų maldą dalis. Kai meldžiamės už sergančius parapijos narius, tai imame nešti vieni kitų naštas, gal net aplankome ar paskambiname vienam minėtų ligonių. Jei meldžiamės už taiką pasaulyje, tai stengiamės ją vykdyti savo namuose, darbe, mokykloje.
 
Atiduok
 
Mišių širdis – padėkos ir šlovės malda, vadinama Eucharistine malda. Įmetę savo auką į rinkliavos pintinę, pagalvojame, už ką esame Dievui dėkingi. Kai matome ruošiamą duoną ir vyną, prisimename, ką įeidami į bažnyčią galvojome, nes mes patys esame Dievui aukojami duonos ir vyno pavidalu. Čia ir visas stebuklas. Dievas priima žmogaus auką ir ją pakeičia į savo mylimo Sūnaus Kūną ir Kraują – ir mums sugrąžina. Mūsų protėviams rūpėdavo, kurią akimirką duona ir vynas pakeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują - tai vadinta „konsekracija“. O visa Eucharistinė malda yra ta, kuri šventina. Žmonės maldai protarpiais pritaria, drauge su angelais ir šventaisiais giedodami (ar kalbėdami) Šventas, Tikėjimo paslaptis ir didįjį Amen (vaikų Mišiose jau yra ir bus daugiau šių atliepimų ateities maldose). Kai kalbame Tėve mūsų, susikabinkime rankomis (jeigu taip toje bažnyčioje daroma) arba pakelkime rankas, kaip daro kunigas (taip melsdavosi pirmieji krikščionys). Ramybės kitiems linkėjimas reiškia laiminimą - nusilenkiama, paduodama ranka ar kitaip atkreipiamas dėmesys į aplinkinius. Šis laiminimas perduoda ir priima Kristaus ramybę.
 
Giedok, eik, valgyk, gerk
 
„Eiti Komunijos“ nėra tas pats, kas lankytis greito maisto restorane. Tai procesija, kurioje žmonės kartu žygiuoja, kartu gieda, kartu valgo ir kartu geria (kai pateikiama ir Taurė). Labai tinka giedoti, žengiant į savo vietą priėmus Komuniją ir stovint (ar klūpant, ar sėdint – pagal vietos paprotį) suole. Giesmė neblaško, nes ji padeda apjungti ir sujungti čia esančius Kristaus sekėjus. Ši Mišių dalis skirta ne vienatvei, o bendrystei. Stebėk einančių Komunijos ir grįžtančių veidus. Matyk kiekviename Kristaus veidą, kurį jo sekėjai atpažino, kai jis prisikėlęs laužė duoną. Po giesmės turėtų būti tylos akimirka - ilsėtis Viešpatyje ir širdies tylumoje Dievui dėkoti.
 
Eik ir taip daryk
 
Sąmoningai Mišiose dalyvaujantys išmoksta dvasingiau gyventi, kai išeina iš bažnyčios. Atpažindami Kristų bažnyčioje susirinkusiuose, lengviau jį atpažįstame gatvėje ir troleibuse, o ypač vargstančiuose. Mūsų širdys išmoksta atidžiau klausytis savo artimųjų ir tų, kuriems reikia pagalbos. Kai meldžiamės už skriaudžiamuosius, tai randame išminties bei jėgų juos užstoti. Kai aukojame save Dievui kartu su vynu ir duona, tai išmokstame būti duona ir vynu alkstantiems ir ištroškusiems. Ir vis labiau tampame vienu Kūnu.
 
Į lietuvių kalbą vertė Antanas Saulaitis, SJ
 

Tags: