2015-04-27 parapijos namuose vykusio Atvelykio renginio atgarsiai

Nuoširdumo, džiaugsmo ir tyrumo oazė vaikams parapijos namuose

arba

„Vaikai, tas medinis daiktas ant sienos – ne didelis kardas, o kryžius“

Tu atverk langelį, pamuojuok žvaigždelei

Vakaro žvaigždelė šypsosi tau,

Ir į žemę krinta meilės kibirkštėlės,

Kad širdelėje būtų šviesiau…

Šviesias širdeles regėjome ir šviesą širdims bei mažoms širdelėms be jokio mokesčio sėmėme balandžio 27 d. parapijos namuose. Į kasmetiniu tapusį, pačios sumanytą ir įgyvendinamą renginį „Margutis“, skirtą patiems mažiausiems, būsimiems mokyklinukams, mus kvietė energija ir gyvenimo džiaugsmu spindinti parapijos namų kūrybinės grupės vadovė Regina Danulevičienė. Dar galėtume pridėti – autorinį renginį. Bet visą gyvenimą dirbusi mokykloje, organizavusi ir vedusi renginius, Regina, kaip ir dera tokio vardo savininkei, tik kukliai, it aristokratė šypsosi, - „galėčiau susireikšminti, bet man visai to nereikia“…

O gal vis dėlto reikia, pamaniau?

Šiais pasvarstymais norėčiau pasidalinti dėl to, kad labai dažnai nuoširdžiai, atsidavusiai ir ne „dėl pliuso“ dirbantys žmonės, lieka nepastebėti. Dėl labai paprastos priežasties. Nes jie neturi kada galvoti apie „pjerą“, ką jau kalbėti apie užsiėmimą tuo. Todėl vietoje šviesių ir pozityvių dalykų mums peršamos priešingos naujienos arba ne visai tikri „laimėjimai“.

Bet pradėkime nuo pradžių - idėjos suburti draugėn miesto darželių ir mokyklų priešmokyklinio ugdymo skyrių vaikus ir jų pedagogus švęsti Atvelykio, dar vadinamo vaikų Velykėlėmis. Švęsti džiugiai, su iš anksto pasirengtomis prisistatymo programėlėmis, meniniais svečių pasirodymais, žaidimais, margučių ridenimu ir, žinoma, dovanomis.

Kas čia originalaus ir autorinio, pasakysite. Bet paskaičiuokim, kiek tokių sambūrių vyksta Prienų rajono centre, kažin, ar bent porą pirštų užlenksime. Kai niūniavau nuostabiai graudinančią, tyrais vaikų balsais atliekamą Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos mokytojos Linos Suchorukovienės išmokytą dainą, ir sūpavau savo darželio nelankančią ir laukiančią eilėje į mokyklą penkiametę, galvojau, kaip jaučiasi tos mokytojos, vienos atvedusios gausius būrius vaikų, o kitos - perpus mažesnius. Ar joms jauku būti vienoje erdvėje, ar jos nejaučia to bjauraus konkurencijos viruso, kuriuo negailestingai užkrėtinėjami mes, švietimo paslaugų gavėjai, kai mums nurodoma, kur turime ugdyti vaikus, kur žiūrima siauros miesto tarybos nutarimo eilutės ir pamirštamas platus Respublikos įstatymo skirsnis, savo dvasia draudžiantis bloginti šeimos gyvenimo sąlygas.

Sakot, įstatymas neturi dvasios? Dar ir kaip turi, toks teisininkų terminas tikrai egzistuoja, nepaisant to, ar ja vadovaujamasi, ar ne. Ir be reikalo tie dvasios, įstatymo ar žmogaus, reikalai apleidžiami.

Todėl labai maloniai buvau nustebinta, kai renginio aptarime net ir pirmą kartą dalyvaujančios mokytojos, ir tos, kurios, kaip prisipažino, pavasariui beldžiantis nekantriai laukia Reginos kvietimo, labiausiai dėkojo net ne už dovanas, ir ne už meniškas bei iki smulkmenų apgalvotas dekoracijas bei puikų, sklandų renginio apipavidalinimą, bet pirmiausia, - už progą susieiti ir pabūti kartu, mažame, jaukiame būrelyje, už progą mažiesiems pasirodyti ir į kitus, pasipuošusius, pasiruošusius pažiūrėti.

Atrodo keista, juk teisė burtis į taikius susirinkimus įrašyta net pagrindiniame šalies įstatyme, konstitucijoje, tad kas gi draudžia, sakysite, tiems pedagogams draugauti? Galbūt nėra laiko, progų, arba erdvės. Todėl puiku, kad gražūs, jaukūs ir skoningi parapijos namai - atviri tokiems sambūriams ir yra žmonių, savo noru prisiimančių iššūkį būti tuo vienytoju. Galėtume kabinėtis ir sakyti, kodėl gi ten buvo dainuojamos dainos, ridenami margučiai, o ne, pvz.: vaidinamas Kristaus prisikėlimas, bet gal nereikia norėti visko iš karto, ir daug… Viskam savo laikas ir vieta. Gal geriau padėkime mažiesiems pažinti Dievą atvesdami jį, jei ne į bažnyčią (čia jau tėvų, ne pedagogų priedermė), tai bent į parapijos namus su nuostabiu meno kūriniu – mediniu krucifiksu. Ir paaiškinkime garsiai nustembančiam mažyliui („oi, koks didelis kardas kabo“), kad čia yra kryžius ir nukryžiuotas mūsų Dievulis, kuris numirė dėl mūsų, prisikėlė, ir todėl šiandien galime švęsti jo prisikėlimo, arba, kaip sveikindamas mažuosius kalbėjo vikaras kunigas Arnas Budrys, džiaugsmo ir šviesos šventę.

Miela Regina ir mūsų parapijos dvasios vedliai bei jaukios erdvės šeimininkai, mielos mokytojos, vaikiukai ir juos išleidę tėveliai, - ačiū už puikią progą susieiti! Ačiū už šventę, už šypsenas ir nuoširdumą deklamuojant, dainuojant ir tyrinėjant aplinką, už tą šviesą, kurią Kristaus akivaizdoje patyrėm ir parsinešėm į namus.

Šventėje viešėjusi mama Akvilė