Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais

    Mes, dvylika parapijiečių, vykome į piligriminę kelionę. Tikslas – geriau pažinti Garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kurio paskelbimo palaimintuoju iškilmė vyks birželio 25 d. Vilniuje. Kelionę organizavo Lietuvos Krikščioniškojo Gyvenimo bendruomenė (šios bendruomenės grupelė yra ir Prienuose).

   Gražų saulėtą šeštadienio rytą patraukėme į Molėtų kraštą. Grožėdamiesi bundančio pavasario vaizdais, geltonu pienių kilimu, pasiekėme Molėtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Čia klausėmės Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos rengėjo, bažnytinės teisės daktaro kunigo Mindaugu Sabonio pranešimo apie būsimojo palaimintojo asmenybę, jo darbus, gyvenimo vertybes. Viena iš jų – viskas Dievo valioje. Mano manymu, T. Matulionis jau yra šventasis, tik dar nepaskelbtas.

    Vėliau vykome į Alantos bažnyčią, kur Teofilis buvo pakrikštytas. Klebonas trumpai supažindino su bažnyčios istorija, pasimeldėme prie stebuklingu laikomo Šv. Marijos paveikslo, atnaujinome krikšto pažadus.

Po to, mokyklos valgykloje pasistiprinę atsivežtomis gėrybėmis, vadovaujami mūsų gidės kaišiadorietės Jolantos Celiešienės aplankėme Teofiliaus motinos kapą Alantoje. Ji mirė anksti, gimdydama ketvirtą vaiką. Kaip pasakojo Jolanta, būsimojo palaimintojo motina savo tris berniukus, tarp jų ir mažąjį Teofilių, mirdama pavedė Švč. Jėzaus širdies globai. Teofiliui tuomet buvo tik ketveri metukai. Paaugęs ir iš savo tėvo sužinojęs apie šią motinos dovaną, jis visą gyvenimą ją puoselėjo ir brangino.

    Vėliau vykome į Teofiliaus tėviškę, kurios vietą ženklina medinis kryžius, giminių pastatytas dar sovietmečiu. Gidė Jolanta apžvelgė būsimo palaimintojo gyvenimą, gilų ir tvirtą tikėjimą, atsidavimą Dievo valiai, meilę žmonėms. Pasimeldę, pagiedoję vykome į Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrą. Čia kartu su vietiniais dalyvavome Šv. Mišiose, po kurių kunigas monsinjoras Algirdas Jurevičius papasakojo apie nueitą ilgą (mirė 89 metų) ir prasmingą būsimo palaimintojo gyvenimo kelią, nuopelnus bažnyčiai ir visuomenei. Praleidęs 17 gražiausių savo gyvenimo metų kalėjimuose ir lageriuose, Teofilius išlaikė gilų tikėjimą Dievu bei žmogaus gerumu. Malda buvo jo dvasios atrama, rožinis nuolat buvo jo rankose ir širdyje. Tremties dienoraštyje jis rašė: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnakty... Širdingai dėkui Jam. Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai.“  Pasimeldėme bažnyčioje įrengtoje Dievo Gailestingumo koplyčioje, kur sarkofage ilsisi žemiškieji Garbingojo Arkivyskupo, Didvyrio, Kankinio, Šventojo, Dievo Tarno Teofilio Matulionio palaikai. Iš čia sklinda aidas po visą Lietuvą ir už jos ribų.

    Kelionės pabaigoje užsukome į Guronis, ėjome Septynių Skausmų Kelią, pasimeldėme kiekvienoje koplyčioje ir palinkėjome vieni kitiems stiprybės gyvenimo išbandymuose. Mes, piligrimai iš Pasvalio, Panevėžio, Anykščių, Molėtų, Rokiškio, Vilniaus, Kauno ir Prienų, grįžome dvasiškai atsinaujinę, pasisėmę stiprybės iš būsimo palaimintojo gyvenimo. Teofiliaus šventas gyvenimas tepakviečia visus mus arčiau Dievo.

    Aldona Petrauskienė