“Neužmirškime apie mumyse kartais dar sukylantį ilgesį. Atsiminkime, kad ilgesys gali atvesti prie ryšio su tuo, kas yra darnos šaltinis, būtent prie Dievo. Tiek, kiek įeiname į santykį su Dievu, kiek atrandame Jam savyje laiko ir vietos, tiek ir gyvename taip, lyg Jis būtų. Kalbu ne apie kurią nors kitą religiją, bet apie krikščionybę, kurioje Dievas yra įsikūnijęs. Tai reiškia, kad mano santykis su Juo, mano tyla, vietos Jam suradimas visą laiką yra kažkaip susijęs su visais mano santykiais, su vieta ir laiku, kurį skiriu kitiems, su kuriais bendrauju, nesvarbu kur ir kada.